Drakono triumfas

Iridė triumfuodama kaukšėjo trečiojo aukšto plytelėmis. Nei žmonės, nei paukščiai skrodė giedrą dangų, savo juodais sparnais uždengdami paronamą per tviskančius pastato langus.
- Ar jau sutramdėte mustangą? – Pasitikslino Iridė, o jos dešinysis lūpų kamputis pakilo į viršų.
- Taip, jis visiškai patikimas. Ištrynėme atmintį, palikome tik būtiną informaciją ir perteikėme klaidingą. Viskas, kaip prašėte, šeimininke, - nuolankiai linktelėjo juodas siluetas pašonėje.
- Puiku, Stargusai. Labai gerai, - ironiškai patapšnojo jam per galvą, kaip įprasti žmonės tapšnoja savo šunis. Stargusas krūptelėjo. Jis nebuvo įpratęs prie to, bet laikė tai geru ženklu.
Iridė atitraukė ranką ir nematomas šypsnys pasitraukė nuo jos lūpų. Seniai nebeplakanti širdis vėl padvelkė granito šalčiu. Stargusas greitai pralenkė savo karalienę ir atidarė jai duris. Šviesa kambaryje apšvietė koridorių ir Iridė suraukė antakius. Šviesa su amžiumi vis labiau dirgino jos senas akis. Iridė nusprendė, jog jai pats laikas įsitaisyti naujas. Galbūt raudonas. Kad atrodytų rūstesnė.

Harukio chalatas plevėsavo ore, jo susitaršę juodi plaukai kvepėjo žeme, laukais ir žole - gamtos dvelksmas, kuris labai sujaudino Iridę.
- Sveikas, - maloniai kreipėsi ji ir stengėsi atrodyti, kaip įprastas valdžios žmogus.
- Taip, sveiki, - nusilenkė jis ir priėjo prie vieno iš kompiuterių. Įvedė duomenis ir toliau dirbo savo darbą. Kambaryje ant milžiniško balto medicininio stalo gulėjo ginklas. Branduolinė bomba. Gana didelė, lyginant su kitais 5 – 7 cm ilgio ginklais.
- Kaip sekasi... Haruki? – Iridė atsargiai paklausė ir klestelėjo ant fotelio krašto, ranka pasiremdama į jo atkaltę.
- Gerai. Viskas bus baigta po 2 dienų, įskaitant šiandieną. Birželio 15, dešimtą valandą vakaro, bomba bus visiškai parengta.
- Šaunu, tu gerai padirbėjai. – Linktelėjo ji ir atsistojo. Ji nejautė fizinio nuovargio, tad viso to jai nereikėjo. Norėdama labiau įtikti Harukiui ir pelnyti jo pasitikėjimą, ji nusprendė labiau elgtis, kaip žmogus. Ir visa tai jai visai patiko. Žmoniškumas, žmonės ją visada traukė savo jausmais, hormonais, emocijomis, troškimais. Iridė nejautė nei šalčio, nei karščio. Ji galėjo jausti, bet niekada to nedarė. Visada manė, jog jutimai ją nuves į pražūtį. Štai kodėl ji ir buvo išrinkta Drakono Imperijos valdove, kurią valdo gal apie 700 metų.
Iridės palydovas tučtuojau pravėrė duris, nusilenkė Harukiui, o paskui Iridei. Iridė nieko nesakiusi vėl išėjo į tamsą. “Kam žmonėms reikia tiek šviesos?” Ji pagalvojo. “Negi jie nieko neįmato?” Piktinosi ji, kai jos akys vėl taikėsi prie tamsos. Stargusas taip pat stovėjo susiraukęs. Šėšėliui šviesa niekad nebuvo artima.
- Stargusai, karas prasidės po 9 dienų, nestovėk kaip įbestas, gauk man eleksyro ir dar kelis mokslininkus. Viskas turi būti paruošta laiku! – Pakėlė balsą ir pasitrynė smilkinius. Stargusas dingo, o jai verkiant reikėjo miego.
Bet jei užmigs, atsibus tik po septynerių metų.
O tada “gerieji” vėl užims pilį.
Ir jos imperija bus sutriuškinta.
- Aš negaliu sau to leisti, - pasakė ji pati sau ir nuėjo į žvalgybinį bokštą.
Tačiau jos ten jau laukė.
Pasala.