Tai nustatytos nedarbo dienos. Keletas jų susiję su tradicinėmis šventėmis, bet dauguma datų yra sugalvotos. Šios šventės turi salytį ir su imperatoriaus garbinimu: pvz., Žalumos diena yra senasis imperatoriaus Showa gimtadienis.
Hatsumode – pirmojo Naujųjų metų apsilankymo šventykloje ceremonijaSausio 1 d.Ganjitsu – Naujieji metai
Sausio 15 d.Seijin - no - hi Pilnametystės diena
Vasario 11 d.Kenkoku kinenbi Valstybės įkūrimo diena
Kovo 21 d.Shunbun - no - hi Pavasario lygiadienio diena
Balandžio 29 d.Midori - no - hi Žalumos diena
Gegužės 3 d.Kempo kinenbi Konstitucijos diena
Gegužės 5 d.Kodomo - no - hi Vaikų diena
Liepos 16 d.Umi - no - hi Jūros diena
Rugsėjo 17 d.Keiro - no - hi Pagarbos seneliams diena
Rugsėjo 23 d.Shubun - nohi Rudens lygiadienio diena
Spalio 10 d.Taiiku - no - hi Kūno kultūros diena
Lapkričio 3 d.Bunka - no - hi Kultūros diena
Lapkričio 23 d.Kinro kansha - no - hi Padėkos už darbą diena
Gruodžio 23 d.Tenno tanjobi Imperatoriaus gimtadienis
Sekku
Ši švenčių grupė yra atėjusi iš Kinijos, ir joms būdingas glaudus ryšys su kalendoriumi: jos švenčiamos kas 2 mėnesius, ir diena atitinka mėnesio numerį. Tokiu būdu susidaro šie 5 sekku: Naujieji Metai, Hinamatsuri, Koinobori, Tanabata ir Choyo.
Naujieji metai
Naujieji metai oshogatsu švenčiami 1 mėnesio 1 dieną. Tai yra svarbiausia metų šventė, ir su ja susiję labai daug tradicijų.
Naujųjų metų ciklas prasideda dar gerokai prieš šventę. Metų pabaigoje vyksta įvairios mugės, kur galima nusipirkti laimę nešančių daiktų. Tuo pačiu į šventyklas gražinami ir praėjusių metų amuletai, mat manoma, kad jie turi galios tik vienerius metus. Tarp tokių amuletų labai populiarios yra lėlės daruma bei savotiškos bambukinės puokštės kumade. Prieš Naujus metus namų įėjimai pasipuošia kompozicijomis iš pušų – kadomatsu, o taip pat pastatomi džiovinti ryžių kukulaičiai – moči, turto simbolis.
Naujųjų metų išvakarės omisoka praleidžiamos su šeima, valgant specifinius simbolinius valgius – Oseči - riori, kurių gaminama tiek daug, kad užtektų bent iki sausio 4. Vakarienei prieš vidurnaktį dažniausiai valgoma tošikoši - soba (labai ilgi grikiniai makaronai). Juos valgant linkima ilgo gyvenimo.
Prieš dvyliktą valandą yra tradicija eiti į budistinę šventyklą, kur vienuoliai atlieka metų pabaigos ritualus: gieda mantras ir 108 kartus muša varpą. Taip manoma, kad atsikratoma 108 blogybių (žmogiškų nuodėmių). Ši ceremonija vadinama joya - no - kane.
Dažniausiai tą pat naktį, po dvylikos, arba kaip galima greičiau, atliekama ir hatsumode – pirmasis apsilankymas šintoistinėje šventykloje, kur aukojami pinigai dievams. Perkamas omikudži – lapelis ištraukiamas burtų keliu, kuris nusako, kokie bus ateinantys metai. Vaikai tą rytą gauna otošidama – vokelius su pinigais.
Naujųjų metų ciklas baigiasi sausio 15 dieną, kuomet sudeginami Naujųjų metų papuošimai, ir susmulkinamas bei suvalgomas ryžių kukulaitis moči. Tai – kagami - biraki (veidrodžio sudaužymo) ceremonija.
Hinamatsuri
Hinamatsuri Japonijoje švenčiama trečio mėnesio trečią dieną (kovo 3 d.). Tai lėlių šventė, mergaičių diena (Jap. hina – lėlė, matsuri – šventė). Tą dieną japonai mergaitėms dovanoja lėlytes, vaizduojančias imperatorius, penkis rūmų muzikantus ir tris patarnautojus. Paprastai visas lėles mergaitės surenka ne iš karto, nes šios lėlės gali kainuoti labai brangiai. Taip pat mergaitėms dovanojama daug saldainių, kurie būna trijų spalvų – raudoni, balti, žali. Yra „Hina Matsuri“ dainelė, skirta lėlių šventei.
Taip pat per šią šventę paprastai žydi persikų medžiai, todėl ši šventė dar vadinama persikų švente (Jap. momo – persikas).
Koinobori
Dar vadinama tango - no - sekku. Ši šventė švenčiama penkto mėnesio penktą dieną (gegužės 5 d.). Seniau ši šventė buvo skirta melstis už berniukų stiprybę. Dabar ji sutampa su valstybine vaikų švente (Kodomo - no - hi).
Svarbiausia šventės tradicija yra virš namo iškelti medžiaginius ar popierinius karpius. Pasak legendos, karpis yra labai stipri žuvis, kuri vienintelė iš visų sugeba užplaukti kriokliu aukštyn. Tokie karpiai tampa drakonais. Dėl to ir šventė vadinama koinobori (koi – karpis, noboru – kilti).
Tanabata
Ši šventė švenčiama septinto mėnesio septintą dieną (liepos 7 d.). Ji susijusi su senovine kinų legenda apie jaučiaganio (Altairo) ir audėjos (Vega) žvaigždynus. Šie du įsimylėjėliai yra išskirti dangaus upės ama - no - gawa (Paukščių tako, ir susitikti gali tik vieną kartą – per tanabatos naktį. Nuo seno tai yra meilės šventė.
Tą dieną japonai puošia banbuko šakeles ant popieriaus rašytais linkėjimais ir norais. Sakoma, kad jie butinai issipildo. Garsiausia Japonijos tanabata švenčiama Sendai mieste.
Choyo
Mažiausiai žinomas sekku, švenčiamas devinto mėnesio devintą dieną (rugsėjo 9 d.). Dar vadinamas chrizantemų sekku, mat tada eksponuojamos chrizantemos, geriama chrizantemų sake
Kitos visuotinės šventės
Be minėtų švenčių yra ir dar keletas, kurios nepriskiriamos išvardintoms kategorijoms, bet labai populiarios Japonijoje. Ypač svarbios tarp jų yra Setsubun ir Obon
Setsubun
Jap. setsubun – sezono keitimasis. Ši pavasarinė šventė neturi pastovios datos. Ji nustatoma pagal senąjį mėnulio kalendorių. Kadangi ji yra švenčiama prieš pat senojo kalendoriaus Naujuosius metus (vasario arba kovo mėnesiais), jos reikšmė yra apsivalymas. Inscenizuojantys velnius aktoriai yra apmėtomi šventintomis pupomis (jos, pasak legendos, yra baisiausias ginklas prieš velnius), todėl ši šventė dar vadinama Mamemaki (jap. mame – pupos, maku – mėtytis). Mėtant yra kartojama magiška frazė Oni va soto! Fuku va uči! (jap. – velniai lauk, laimė į vidų)
Obon
Obon yra vėlyvos vasaros šventė, išpuolanti per didžiausius karščius. Savo charakteriu ji primena lietuviškas vėlines. Nuo senovės tikėta, kad būtent per vasaros karščius mirusiųjų sielos grįžta į gyvųjų pasaulį aplankyti savo giminių. Savo ruožtu gyvieji lanko ir tvarko kapus. Tačiau mirusieji sumaišo esamą pasaulio tvarką, todėl jie turi būti išvaryti tam, kad neužsibūtų per ilgai. Tam naktį į upę paleidžiami šviečiantys popieriniai žibintai, šokami specifiniai šokiai bon - odori. Kai kuriuose miestuose (Kiote, Naroje) atliekamos ir Daimoji - okuribi ceremonijos, kuomet ant aukštų kalnų uždegami didžiuliai laužai. Teigiama, kad dvasias išvaryti padeda ir fejerverkai
Regioninės šventės
Ne mažiau svarbi Japonijos specifika yra regioninės šventės, mat seniau istorinės Japonijos žemės (regionai) puoselėjo savitas kultūras ir gyveno gana autochtonišką gyvenimą. Regioninių švenčių yra be galo daug, ir jos labai pasitarnauja bendruomenės palaikymui. Tarp dabar populiarių regioninių švenčių yra šiek tiek tradicinių, tačiau egzistuoja ir naujai sukurtos šventės, kuriomis skatinamas turizmas ir regionų įvaizdžiai.
Pavasarį ir rudenį švenčiamos šventės visur yra gana panašios: čia svarbiausias atributas yra palankinas mikoši arba didelis vežimas yatai, kurie yra nešiojami arba vežiojami po apylinkes. Taip norima viduje „esančiai“ vietinei dievybei parodyti, kaip gyvena žmonės, prašyti gero derliaus (pavasarį) arba dėkoti už jį (rudenį). Dažnai nešiojimas vyksta labai greitai, šūkaujant įvairius šūkius, kaip, pvz., wasshai - wasshai, kas suteikia šventėms dinamikos. Tarp garsiausių tokio tipo švenčių yra Kyoto Gion (vežama ilga yatai procesija, siekiant prašyti, kad baigtųsi lietus), Kanda šventė, Takayama šventė.
Vasarą labai paplitę ugnies ir šviesos šventės, artimai susijusios su obon. Visuose didžiuosiuose miestuose vyksta fejerverkų festivaliai. Šiauriniai Japonijos regionai garsėja Neputa, Nebuta bei kitais renginiais.
Žiemą mėgstamos linksmos šventės, kur daug geriama, ir pasirodo kaukėtos pabaisos: namahage ir kitos.
Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/Japonijos_%C5%A1vent%C4%97s"
Št. 01 23, 2010 1:17 am
