The Lost Souls

Na Cistės leidimu įkelsiu savo hmm, kuriamą istoriją. :D
Jei nepatiks, iškart rašykit, trinsiu lauk xD
................................................................
Įžanga

Jos mane tempėsi tamsaus kambario link. Norėjau klykti, bet balso stygos it nutrūkusios neišleido nė menkutėlio cyptelėjimo.
Nenorėjau nė įsivaizduot ką ten išvysiu. Bandžiau ištrūkti. Bet kūnas manęs neklausė. Tuomet suvokiau, jog mano pasąmonė nebeturi jėgų kovoti. Ir aš pasidaviau.


~~~***~~~


1998 m. Kovo 27 d.
Kaip ir kiekvieno ryto, nelaukiau ir šio. Ryškūs saulės spinduliai tvieskė man į veidą. Kambarys buvo sklidinas šviesos, tik tamsus šešėlis gaubė iš spintos išvirtųsį drabužių kalną.
Sieninis, ąžuolinis laikrodis mušė vienuoliktą ryto. Keltis, žinoma buvo bergždžias reikalas.
- O ne! – staigiai pašokau iš sukuistų patalų. – O Dieve, Robas mane užmuš... – įsispyrus į violetinio šilko šlepetes nuskubėjau laiptais žemyn.
Susitikimas su Robu man šiandien itin svarbus. Agentūroje turėjom priimt naujus klientus, atvykusius iš tolimosios Australijos. Susitikimas dvyliktą.
Taip, ilgas miegas man būdingas. Niekad nesugebu atsikelt laiku, kaip pridera.
Nučiuožusi turėklais nulėkiau į virtuvę. Ant palangės traškėjo senas radijas nesiliaudamas pranešinėt kriminalus.
Išgėrusi puodelį kavos nuskubėjau apsirengt.
Besiprausiant vonioje, veidrodyje mano dėmesį atkreipė už manęs esantis kažkoks dalykas. Kažkoks dalykas, net nesupratau ar tai daiktas ar žmogus. Tamsi dėmė, tiesiog kybanti ore, visai šalia manęs. Persigandusi staigiai atsisukau. Už manęs nieko neįprasto nebuvo. Tik vonia ir dušo kabina. Sukaustyta baimės, permečiau akimis kiekvieną daiktą – nieko panašaus į reginį veidrodyje neišvydau.
- O Dieve, turbūt per didelis kofeino kiekis man tikrai kenkia.
Nurimus atsisukau vėl prie kriauklės. Į širdį lyg peiliu smeigė. Sustingus žiūrėjau į veidrodį. Vėl išvydau „kažkokį dalyką“. Tai mane sukaustė. Šviesos greičiu atsisukau. Nieko.
Pagriebusi marškinėlius skubiai išlėkiau iš vonios.
- Viskas, Helena, - tariau sau. – daugiau jokios kavos!
Apsivilkusi marškinėlius isispyriau į batelius ir pačiupus rankinę išlėkiau pro duris laukan. Eidama link mašinos bandžiau sudėliot viską į savo vietas, kas vyko vonioje. Bandžiau suprast tai. Kofeinas tai, ar protas pasisuko. Deja, į galvą niekas nelindo.
(pradžiai tiek :D)

Toliau skaitysi - sužinosi. :D
..................................
Sėdau į mašiną ir nurūkau gatve.
Šiandien lėkiau itin greitai. Lyg bėgčiau nuo paties baisiausio siaubūno. Su lyg šia mintimi nusijuokiau. Vaizdai lange lėkė stulbinančiu greičiu. Nepastebėjau nė kaip jau stovėjau mašinų stovėjimo aikštelėje. Viskas vyko taip greitai...
Netik greita, bet ir nerangi buvau. Nulėkusi į agentūrą užkliuvau už slenkščio ir išsitiesiau ant laminuoto grindinio. Taip. Tikrai kažkokia nesėkminga diena. O dar ir pavėlavau... Robas, žinoma jau stovėjo prie mano kabineto, susinėręs ant krūtinės rankas. Jo žvilgsnis mane baugino. „Nieko gero nelauk“ – supratau iš jo akių. Oooooooo taip, jo trepsinti koja taip pat nieko gero nereiškė.
- Panele Helena Wolf, ar žinai kokia šiandien diena?! – užriaumojo Robas.
- Aš... Taip... – išlemenau.
- O man atrodo ka ne. Australai jau laukia mūsų posėdžių salėje, o tu vėluoji visą pusvalandį.
- Atleisk, Robai... Bėdos namie...
- Tai nepasiteisinimas, panele Wolf. Eik į salę.
Nepratarus daugiau nė žodžio nustraksėjau posėdžių salės link.
- Hele! – šūktelėjo Robas.
- Hm? – sustojus atsisukau.
- Eikš.
Mane tai nustebino. Staiga pykęs, jis mane pakvietė prieiti. Nedrąsiai nunarinus galvą nupėdinau prie jo.
- Klausyk… Noriu tavęs paprašyti… - suėmęs mano pečius tarė Robas.
- Na? – buvau pasiruošus išgirsti kalną jo užduotų darbų, bet jo žodžiai privertė mane nustebti.
- Esi dirbusi slaugytoja, taip?
Suglumus atšoviau:
- Taip.
- Mano viena pažystama... Adrijana Stefan, gyvena viena. Ir... Na jai reikėtų kaip ir slaugės...
- Ak, taip, supratau. Darbas savaitgaliui, taip?
- Prašau, suprask... Jai sunku.
- Na tiek to. Mano kabinete palik adresą ir visą kitą informaciją.
Nusisukau neleidus jam ištart daugiau nė žodžio. Kiek pastovėjus, suirzus nužygiavau prie salės. Staiga pasijutau viena. Paskendusi tyloje. Jaučiau lyg mane kažkas sektų. Bet žinojau, jog esu visiškai viena. Tas keistas jausmas užplūdo mane taip netikėtai, jog pasijaučiau tikrai labai nejaukiai.
- Jėzau, kas per kava... – Nusipurčius pravėriau salės duris.
Posėdis praėjo greitai (bent jau man), jo beveik nepastebėjau, turbūt net neišgirdau pačių svarbiausių dalykų. Visas 3 valandas buvau kažkur nuklydusi savo mintyse. Nuobodžiai parėmusi galvą ranka, baksnojau tušinuku į stalą, kol paskelbė posėdžio pabaigą.
Atsisveikinusi išlėkiau iš salės, nelaukdama kol mane užkalbins koks australiūkštis.
Eidama užsisvajojau. Svajojau turėt įpatingų galių, tuomet priversčiau Robą dirbti už mane. Galėčiau skraidyti, tuomet nuskrisčiau į pasaulio kraštą kur manęs niekas nerastų, ir būčiau pati laimingiausia pasaulyje. Dažnai užsisvajodavau apie tokias nesamones. Tai mane atpalaiduodavo. Galėdavau nors sekundės dalelę atitrūkti nuo visų bėdų. Tačiau mano svajones išblaškė skausmas. Pajutau kaip guliu ant žemės. Na nebūčiau aš, jei nebūčiau atsitrenkusi į savo kabineto duris. O dabar štai ir pasėkmės, guliu kaip paskutinė kvailė išsitiesus ant žemės. Susiprotėjusi staigiai pašokau nuo žemės. Apsidairiusi ar niekas to nematė, pasitaisiau plaukus ir įėjau į kabinetą.
Manasis nebuvo vienas iš pačių geriausių, bet mano nuomone jam nieko netrūko... Na gal tik namų kino. O taip.
- Gražus smūgis galva į duris. – kažkas nusijuokė man už nugaros.
Staigiai atsisukau.
- Robai? Ką čia veiki? – nustebusi paklausiau.
- Atėjau pažiūrėt ar viskas gerai. Gan stipriai susitrenkei. – toliau kikeno iš manęs.
- Visai nejuokinga. – užsirūstinusi ir kiek susigėdusi nuėjau prie savo darbo stalo kur kaip visada būdavo baisi netvarka.
- Hm. Galėtum kada nors susitvarkyt savo darbo stalą. Kažin ar visi tie dokumentai tau reikalingi. – pašaipiai sumurmėjo jis.
- Hm. Galėtum man ir neaiškinti ką turėčiau daryti savo kabinete.
- Gerai. Tyliu.
Tai mane nuramino. Pagaliau jis užsičiaupė. Bent kelias minutes tikėjausi negirdėti jo nuostabiai gražaus balso. Su lyg šia mintimi nuraudusi užsidengiau burną.
- Kažkas ne taip, panele Wolf? – keistokai nuskambėjo jo susirūpinimo gaidelė.
- Ne, - iššvokščiau pro ranka užspaustas lūpas – viskas gerai.
Robas žinoma pažiūrėjo į mane savo firminiu keistu žvilgniu. „Keistuolė“ – perskaičiau iš jo akių. Kartais manydavau, jog galiu skaityt jo mintis, ką jis mano apie mane būtent mūsų pokalbio minutę. Mane nustebino ir tai, jog jis paėjo kiek arčiau manęs. Vis dar stovėjau užsidengusi burną, kaip kokia kvailė. Tik šį kart ištikta šoko. „Ką tas vampyras ruošiasi daryti?!“ – pagalvojau sau.
Taip taip – VAMPYRAS. Taip vadinau Robą. Žinoma jis to nežinojo. Jo charakteris buvo šaltas kaip ledas. Retai kada būdavo man malonus. Jo nepriekaištingai gražūs tamsūs plaukai, kiek susivėlę, taip pat buvo vienas iš mano teigiamų vampyriškų bruožų. O jau ką kalbėt apie jo nuostabų balsą, kuris versdavo mane išsilydyti. Jo niekada negalėjai palyginti su manimi – metro ir šešiasdešimt aštuonių tamsiaplaukę devyniolikmetę, gerokai žemesnę už vampyrą. Mano pusilgiai plaukai mėgo banguotis, niekada negalėjau jų ištiesinti. Turėjau nepaprastai blyškią odą. Soliariume galėdavau prabūt visą diena, bet odos spalva nė kiek nepatamsėdavo. Mano šviesiai karamelinės akys labai man nepatiko, mat visada svajojau, jog jos būtų žydros.
Robas priėjęs prie manęs itin pavojingu atstumu, švelniai suėmė mano rankas ir atitraukė jas nuo burnos.
- Štai taip jau kur kas geriau. – šyptelėjo, man dar niekada nematyta šypsenėle.
Stovėjau sustingusi, kaip komos būsenoje. Negalėjau išlement nė garso. TAI MANE TIKRAI SUKRETĖ.
- Robai? Kažko gėrei? – tyrinėdama paklausiau jo.
- Hm, mineralinio vandens.
„Ak, na ir šmaikštuolis“ – pagalvojau per žingsnį atsitraukdama nuo jo.
Tai buvo tikrai labai keista. Jis kažkoks ne toks. Ne ne ne. Gal į jį koks ateivis įsikūnijo? O gal tai radiacija?
- Hele, tu šiandien kažkokia keista. – staiga prasitarė.
- Ak, tą patį galėčiau pasakyt ir apie tave, vampyre.
- Vampyre? – nustebęs paklausė jis.
Staiga susivokiau, jog pavartojau žodį vampyras ne vietoj ir nelaiku.
- A-ar aš taip sakiau? He, manau tau pasigirdo. – kiek galėdama bandžiau išsisukti.
- Na mano klausa pakolkas dar itin gera, ir galiu prisiekt, jog tu paminėjai žodį vampyras, kreipdamasi į mane.
- Ak, tai turbūt dėl nuovargio. Žodžiai jau painiojasi.
- Mhm. Na gerai... paliksiu tave vieną... – keistai nužvelgęs mane, manydamas jog esu paskutinė kvailė, Robas išėjo iš mano kabineto.
- O Dieve... Aš tikra kvailė...
Mano žvilgsnį patraukė geltonas lapelis ant stalo. Beabejo aš jį paėmiau. Jame buvo parašytas ponios Adrijanos Stefan adresas ir laikas, kada turiu ten nuvykti. Mane sudomino adresas šventųjų sielų girios gatvė. Pirmą sykį tokį girdėjau. Bet šiame mažame Naujojo Orleano priemiestyje tikrai buvo neįmanoma pasiklysti. Įsikišusi lapelį į kelnių kišenę išėjau iš kabineto. Užrakindama duris vėl pajutau tą keistą jausmą. Tačiau šį kartą tai privertė mane kuo greičiau dingti iš agentūros. Taip ir padariau. Po kelių sekundžių jau stovėjau lauke prie savo geltono „Porsche“. Kol susiradau raktelius, žinoma praėjo dar kelios sekundės. Kažkur labai skubėjau, bet pati nežinojau kur.
Įsėdusi į automobilį nuvažiavau šešioliktąja gatve. Šį kart sugebėjau mąstyti.
Diena buvo gan ūkanota. Kaupėsi tamsūs lietaus debesys. Labai norėjosi miego, bet žinojau, jog turiu nuvykt pas Adrijaną, taigi negalėjau leist sau gryžt namo. Matės, jog Robui ji labai rūpi. Negalėjau jo nuvilti.
Sustojau degalinėje užsipilti degalų. Išlipus iš automobilio pajutau žvarbų vėja, gnaibantį mano nuogas rankas. Prie mašinos priėjo darbuotojas ir pradėjo pilti degalus, tuo tarpu aš nuėjau į vidų užmokėti. Pardavėjo nebuvo. Iš įpročio žvilgtelėjau į šalia esantį viedrodį ar plaukai labai nesusivėlę, ir tada mane sukaustė.
Išvydau „kažkokį dalyką“. Vėl. Jis ir vėl buvo už manęs. Na tiksliau kelios pėdos nuo manęs. Tačiau šykart jis turėjo žmogaus proporcijų. Iš baimės suklykiau ir staigiai užsidengiau akis. Pajutau sau ant peties kažkieno delną.
- Panele, jums viskas gerai? – paklausė nepažystamas balsas.
Atsidengusi akis išvydau prie savęs stovintį vyriškį, raudonais marškinėliais su šios degalinės ženklu. Pardavėjas.
- Taip, atleiskit, tik atėjau užmokėt už degalus. – kiek sutrikusi ištariau.
- 10 dolerių.
Išsitraukusi iš kišenės 10 dolerių banknotą padaviau jam.
- Ar galėčiau pasiteirauti kur vykstate? Šioje vietoje retai kada kas nors apsilanko. – susidomėjęs paklausė vyriškis.
- Aš... Į... – išsitraukusi iš kišenės lapelį perskaičiau ponios Adrijanos adresą – į šventųjų sielų girios gatvę.
- Ak. – gan nustebęs tarė pardavėjas. Jo akys buvo tikrai labai nustebusios, ir gal net šiektiek išsigandusios.
- Gal galėtumėte pasakyti kuriuo dabar keliu važiuoti? – norėdama nutraukti pardavėjo keistą žvilgsnį jo pasiteiravau.
- Važiuokite tiesiai ir kai pamatysite ženklą rodantį į kairę, ten ir pasukite.
- O, dėkoju.
Jau ruošiaus eit link durų, bet pardavėjas man tarė:
- Būkite atsargi. Negali žinot kas atsitiks.
Pasijutau keistai, ir žinoma mane tai nustebino. Kas gi galėtų atsitikti dienos metu, o ypač kai esu su automobiliu. Keista.
- Aha, ačiū.
Nebedelsusi nė minutės išlėkiau pro duris laukan. Degalinę supo girios. Lietaus debesys jau buvo užslinkę dangų. Netrukus pasipylė lietus. Odą nusėjo šiurpo spuogeliai. Išties aplinka kėlė šiurpą. Bet manęs tai netrigdė. Greit nubėgau prie automobilio ir įsėdusi užvedžiau variklį. Staiga ir vėl pajutau keistą baimės, vienumos, tamsos, šalčio jausmą... Kažko, kas mane seka atodusį man į kaklą. Išsigandusi pasistengiau nekreipt į tai dėmesio ir išvažiavau iš degalinės aikštelės. Važiavau keliu kokį man nurodė degalinės pardavėjas. Pradžioje važiavau tiesiai, ir tada išvydau ženkla rodantį sukt į kairę. Tai labiau priminė ne ženklą o iš kaulų padarytą kryžių.
Pasukau kairėn. Giria darėsi vis tamsesnė ir tankesnė.
Labiausiai mane baugino tyla, taigi įsijungiau radiją. Kaip tik grojo „Kidneythieves - Before I'm Dead“ – mano mėgstamiausia daina. Ją išgirdusi nusiraminau ir važiavau toliau.
Tolumoje išvydau kažką, primenantį namą. Tai ir buvo namas. Privažiavau arti jo. Radijas savaime išsijungė. Turbūt nutrūko radijo ryšys.
Odą ir vėl išbėrė šiurpas. Namas, na labiau ne namas o dvaras, atrodė tikrai labai senas. Gal net per senas, kad jame kas nors gyventų. Tačiau prie pagrindinės namo sienos augo ryškiai raudonų rožių krūmai. Tai tikriausiai buvo vienintelis išties gražus dalykas šioje kraupioje vietoje.
Išlipau iš mašinos ir apsidairiau. Visur tvyravo giria. Dideli, į visas puses išsišakoję medžiai. Giliai įkvėpusi oro žengiau namo link.
Nė neįsivaisdavau kas manęs ten laukia. Bet buvau pasiruošusi viskam.

Ow, tuomet smagu, kad bent kiek patiko. ;}
................................................
~~~***~~~



Priėjusi prie durų susimąsčiau ar gerai padariau čia atvykdama. Bet poto pagalvojau, jog man nieko negali atsitikti. Manęs tikrai neužpuls koks vilkolakis ar goblinas. Tai būna tik pasakose. Taigi įsidrąsinusi pabeldžiau į duris. Išgirdau kaip aidas nuskambėjo ber visą namą, lyg jis būtų tuščias. Niekas durų taip ir neatidarė.
Stovėjau prie durų ir šalau. Nuo lietaus buvau permirkusi kiaurai. Žinoma vis dar lijo. Ir tada pajudėjo durų rankena. Durys prasivėrė, o už jų stovėjo gan sena moteris. Tai tikriausiai buvo Adrijana.
- O, pagaliau atvykai Helena. – maloniai tarė senutė.
- Ponia Adrijana Stefan? – pasiteiravau.
- Taip taip. Užeik, nešąlk.
Kiek sutrikau. Šito aš nesitikėjau. Na tikrai tikėjausi kažko blogesnio.
Užėjau į vidų. O vidus buvo gan gražus. Visai neatrodė senas.
Vidus išties buvo didelis, priekyje į viršų kilo didžiuliai laiptai, raityti turėklai, jonėninio stiliaus laiptų turėklų atramos, akmeninės sienos, kurias puošė keisti paveikslai. Pasijutau keistai.
- Brangioji, tu kiaurai šlapia ir sušalusi, dar susirgsi. – maloniai tarė Adrijana ir nusivedė mane ilgu koridoriumi.
Koridoriaus visa dešinioji siena buvo puošta gotikinio stiliaus langais. Jaučiausi kaip pokarinėje ligoninėje. Visur skambėjo tik mūsų žingsnių aidas. Adrijana ėjo lėtu žingsniu, taigi man teko prisitaikyt prie jos. Siaubinga. Man tai pernelyg lėtas veiksmas. Pagaliau priėjome dideles medines duris. Adrijana jas pati atidarė, o tada aš išvydau virtuvę. Ji atrodė kaip 10 amžiaus ponų virtuvė. Sena kaip ir šis namas. Tačiau graži. Man kažkodėl patiko.
- Prisėsk, užkaisiu karštos arbatos. – Adrijana elgėsi su manimi labai mandagiai, taip kaip dar niekas nėra elgesis. Kiekvienas jos žodis skambėjo taip motiniškai šiltai, lyg ji mane pažinotų visą gyvenimą, tačiau tai buvo kažkas kita.
- Dėkoju, ponia.
Adrijana nusliūkino prie senos viryklės. Aš beabejo prisėdau ant minkštos, medžiaga aptrauktos kėdės. Nė nespėjau apsidairyt, o Adrijana jau paruošė arbatą ir prisėdo netoli manęs, laikydamasi kaži kokio atstumo. „Gal mano kvepalai jai per stiprūs... Bet ne, ji per sena turėti tokią gerą uoslę...“ – vis mąsčiau sėdėdama. Arbata buvo labai saldi, gal net per saldi, bet neįtikėtinai skani. Priminė mano vaikystėje mėgtą braškių arbatą.
- Braškių arbata? Mmm, labai skani. – mėgaudamasi kiekvienu gurkšneliu tariau.
- Ne, brangute, ji iš pakrūmėse skintų dilgėlių. – senutės keista šypsena mane išgąsino.
Pakrūmėse skintų dilgėlių arbata? Net šiurpas nukrėtė. Nenorėjau pasirodyt nemandagi, taigi arbatos neišspjoviau, ir toliau šypsodamasi gėriau, nors mielai būčiau ją išspjovusi. Fek.
Netrukus, po ilgos tylos, prasitariau:
- Jūs gyvenate čia viena?
- Tu ką, vaikeli, argi tokio senyvo amžiaus moteriškė galėtų gyventi viena? – vis dar labai maloniai atkirto Adrijana.
Aš nustebau:
- Ak, tai turite vyrą?
- Ne.
- Dukrą?
- Ne.
- Sūnų?
- Ne.
Neiškentusi gan nemandagiai paklausiau:
- Tai ką tuomet??
Adrijana nė nepažiūrėjusi į mane atsistojo nuo savo kėdės ir pasiremdama į stalą patraukė koridoriaus link. Sunkiai klūpsčiodama nupėdino per koridorių, ir daugiau aš jos nebegirdėjau.
Pasidarė nejauku. Viena, dideliame dvare, tyloje. Mane ir vėl sukaustė tas jausmas. Tik šykart žymiai stipresnis. Ausyse ėmė spiegti. Galvoje iš kaži kur šnabždėjo keisti balsai. Panika. Staigiau nei kadanors rankomis užspaudžiau ausis, stipriai užsimerkusi bandžiau nebegirdėti tu klaikių balsų. Galva ėmė svaigti, nepajutau kaip atsistojau. Atsimerkiau. Viskas liejosi, klyksmai galvoje varė mane iš proto. Tada staigiai viską užliejo mirtina tamsa. Dingo balsai. Kažkur toli girdėjau balsą. Robo balsą, tariantį mano vardą.
„Helena? Helena, kaip tu? Ar girdi mane?“
Nesupratau kas vyksta. Mane gaubė tamsa. Balsas sklido iš labai toli.
Tada išvydau šviesą. Mano akys prasimerkė. Robas buvo palinkęs virš manęs, tai bylojo, jog guliu.
- Helena? – kreipėsi į mane susirūpinęs Robo balsas.
- Ak, kas nutiko? Ką tu čia veiki, Robai? – bandžiau atsikelt, bet pajutau skausmą galvoje. Gulėjau ant lovos. Robas sėdėjo šalia, o netoliese ir Adrijana.
- Hele, Adrijana mane iškvietė, sakė, jog rado tave gulinčią virtuvėje ant grindų be sąmonės.
- O...
- Susitrenkei galvą. Manau vertėtų gryžti namo. Neabejoju, kad jau susipažinai su šia vieta. – jo balsas nuskambėjo keistai, lyg turėčiau nebegryžti čia.
- Pritariu. – sukuždėjo Adrijana, ir išėjo iš kambario.
Viskas buvo labai keista.
Robas padėjo man atsikelti, jaučiausi labai apsvaigusi, vos sugebėjau paeiti. Atgavusi orientaciją, kiek spėjau apsidairiau. Kambarys buvo labai gražus. Didelė lova su aukso spalvos baldakimu labai derėjo rudo atspalvio senoviniame kambaryje. Priešais lovą stovėjo stalelis su veidrodžiu, puoštas įvairiais raštais. Ant grindų gulėjo didelis kilimas, puoštas keistais, labai keistais išsiuvinėjimais.
Netrukus buvau išnešta iš namo. Vis dar pilnai neatsigavusi. Svaigo galva. O tada susivokiau jog... Robas mane neša ant rankų!
- Robertai ! Ką tu darai?!
- Nešu tave. Tu negali paeiti. – atkirto, nepaisydamas mano balso tono.
- Aš juk labai sunki!
- Ne. Tu lengviausia iš visų merginų kurias esu nešęs.
- Visų merginų?? – itin garsiai ištariau šį sakinį.
- Tyliau! Šneki kaip per garsiakalbį!
- Tu kątik ne ką garsiau už mane sušukai. – dirstelėjau į jį kiek pašaipiai, o tada mano žvilgsnį atitraukė laukas. Buvo labai tamsu. Mane išgąsdino, jog nežinojau, kiek buvau be sąmonės.
- Robai, kiek valandų?
- Nežinau kiek tiksliai, bet maždaug 10 vakaro.
- Ar gali pažiūrėt kiek tiksliai?
- Na, tuomet man reikės tave paleisti, ir tu išsitiesi ant žemės. – itin grubiai sumurmėjo jis.
- Gerai, tiekto. Ir taip vėlu. Ilgai buvau be sąmonės?
- Na apie 4 valandas.
- O.
Daugiau nieko nebesakiau.
Robas nunešė mane iki savo automobilio ir pasodino į keleivio vietą.
- Palauk, o kaip mano automobilis? – staigiai pašokau.
- Nesijaudink, parvarysiu jį rytoj.
Ir tada įsivyravo tyla. Girdėjosi tik automobilio burzgimas. Visą kelią tiek jis tiek aš tylėjom. Lyg būtumę praradę kalbos dovaną. Mūsų bioenergetiniai laukai niekada nesutapo. Niekada negalėjom suprasti vienas kito. Riedavomės lyg šuo su kate. Bet šiandien... Šiandien kažkas pasikeitė. Robas tapo man malonesnis. Jis net atvyko tokį tolimą kelią, kad parvežtų mane namo. Ir tai kas vyko mano kabinete... Tai tebuvo keli gerai dalykai, nepaisant mano pakrikusio proto. Ėmiau matyti keistus reiškinius veidrodyje. Galvoje klykiantys balsai verčia mane prarasti sąmonę. Keistas degalinės pardavėjas pataria būt atsargiai. Keisti jausmai, užplūstantys netikėtai ir verčiantys mane kažko bijoti. O dar ši keista vieta...
- Hele? Jau atvažiavom. – staiga išgirdau Robo balsą.
Tuomet atsitokėjau. Jau stovėjome prie mano namo. Robas savo tvirtomis rankomis padėjo man išsiropšti iš mašinos.
- Ačiū. Lieku tau skolinga. – išlemenau.
- Mhm. – daugiau nieko nebepasakęs padėjo man nueiti iki durų ir tada nebejutau jo rankų .
- Iki. – tarė jis ir nuėjo prie savo mašinos.
Išsitraukusi iš rankinės raktus atrakinau duris. Viduje buvo tamsu. Jau buvau pripratusi prie to, bet po šiandienos tai mane šiektiek baugino. Eidama prie jungiklio stengiausi nepažvelgti į koridoriuje esantį veidrodį. Pagaliau įveikiau tą baisų atstumą iki jungiklio ir uždegiau šviesą. Vėl išgirdau tylą. Šį kart tyla buvo labai graži. Jauki tyla.
Nusiavusi batus, pakilau į antrame aukšte esantį mano kambarį. Buvau taip pavargusi, jog nė nepersirengiau ir išsidrėbiau į lovą. Praėjo vos kelios tylios sekundės ir aš panirau į miegą.

Pritariu Cistei tau reikia knyga rasyt !!!
labai idomu laukiam tesinio
~~~~~~
"Išgirdau kaip aidas nuskambėjo ber visą namą, lyg jis būtų tuščias."

man atrodo radau klaida xDDDDD

nu čia milijonai klaidų bus XDDDDDD
žinau tai. XD
Nes rašau greitai ir nepastebiu XD
BTW, ačiū labai, šiaip ir rašau knygą, esu labai jau daug parašius tai va po truputį čia keliu :)

(gomen už 2 post'us iš eilės)

~~~***~~~



Naktį miegodama, jutau, jog mano kambaryje kažkas yra. Tiksliau pasakius aš nemiegojau. Gulėjau užsimerkusi ir klausiausi tylių žingsnių. Buvau rami, bet širdis daužėsi kaip pašėlusi. Jutau kiekvieną žingsnį. Bijojau atsimerkt ir išvyst nieką, tai mane labiausiai gąsdino.
Jutau šaltus atodūsius, girdėjau kiekvieną krebžtelėjimą. Nebeištvėrusi staigiai atsimerkiau. Viskas savo vietose. Nieko nebegirdėjau. Tamsa mane nuramino, nes beveik nieko nemačiau, bet žinojau, jog esu ne viena. Aš tai jutau.
Ne gana tų keistų jausmų, mane kankino ir nemiga. Taip ir neužmigau visą naktį. Išaušus ankstyvam rytui turėjau priversti save keltis. Praplėšusi akis suglumau. Ryški saulės šviesa tvieskė tiesiai man į veidą.
Kaip ir kiekvieną rytą, sieninis laikrodis suskambėjo atslinkus devintai ryto. Prisiminiau, jog šiandien šeštadienis. Pirma „darbo diena“ pas Adrijaną. Vakarykštės dienos prisiminimai man jau nieko nebereiškė. Tai liko kaip migla.
Stryktelėjau iš patalų ir nupėdinau iš kambario laiptais žemyn į pirmąjį aukštą.
Rytas buvo gana saulėtas ir šiltas – malonus. Nusprendžiau jo nesugadinti išgerdama puodelį kavos. Žinojau, jog man ir vėl prasidės haliucinacijos. Na, vietoje kavos pasidariau arbatos.
- Jokio kofeino – jokių haliucinacijų, - sumurmėjau sau po nosim ir gurkštelėjau arbatos.
Mano ranka suvirpėjo. Odą nubėrė šiurpas. Kaustantis šaltis perėjo per visą kūną.
- Šalta... – nurydama gurkšnį karštos arbatos suvirpėjau.
97% galimybių, jog peršalau, permirkusi šaltame praeitos dienos lietuje. Tai buvo savaime aišku, kadangi dabar už lango kaitino saulė, o laukinis termometras siekė +27.
Netikėtai sulaukiau telefono skambučio.
- Klausau? – pakėlusi ragelį tariau užkimusiu balsu.
- Errm, Helena, čia Robas.
- O. – gan nustebusi aiktelėjau.
- Atleisk, kad taip anksti skambinu, bet noriu…
Atsidusdama jį pertraukiau:
- Paprašyti paslaugos?
- Na… Panašiai. Tai labiau reikalavimas, nei paslaugos prašymas.
- Klok. – tvirtai atrėžiau.
Robas kiek nutilęs tarė:
- Reikalauju, kad daugiau neitum ten.
- Kur?
- Pas Adrijaną.
- Tu gal juokauji? Ji senas žmogus, jai reik priežiūros, Robai.
- Helena, aš reikalauju.
- Kas tau užplaukė? – susinervinusi pakėliau balsą.
- Man? Nieko.
- Robertai, - sugniaužiau laisvosios rankos kumštį – Adrijana negali savimi pasirūpinti, jai sunku, o ypač gyvenant tokioje nykioje vietoje!
Po šių mano išbertu žodžių nuaidėjo tyla. Nebegirdėjau Robo balso.
- Robai? – suglumusi kreipiausi į telefono ragelį, bet jis taip ir nepratarė nė žodžio.
- Prašau, - švokštelėjo šaižus jo balsas man į ausį.
- Manau tu puikiai žinai, kad manęs perkalbėti neįmanoma, - tariau imdama nuo stalo arbatos puodelį.
Ragelyje išgirdau šnaresius bei kitus burzgiančius garsus.
- Robai? Kur tu?
- Važiuoju pas tave.
- Pas mane?!
- Taip, - tvirtai tarė, - Nežadu leisti tau važiuoti.
Jis tai pasakė tikrai labai rimtai, net arbatos gurkšnis užstrigo gerklėje.
- Ir ką gi tu ruošiesi daryti?
- Atvažiuoti ir būti pas tave, - o Dieve, jo balsas nuskambėjo taip gražiai, jog vos nesusmukau ant žemės.
Turbūt gana ilgai tylėjau praradusi žadą, nes vampyras sunerimęs kreipėsi į mane kelis kartus. Pagaliau atsikvošėjau:
- Atleisk, ryšys blogas. Pšš pšš, - ėmiau imituoti ryšio trugdžius, - jau turiu eiti. Pšš pšš, bzz. Iki! – nebedelsusi padėjau ragelį.


Iškvėpiau orą. Už kelių minučių Robas bus čia. Reik imtis greitosios kambarių tvarkymo strategijos.
Mano kambarys. Tiesiu taikymu nulėkiau į antrąjį aukštą.
Jis buvo pats netvarkingiausias, bet negalėjau delsti nė minutės.
Išvirtusius rūbus iš spintos sugrūdau atgal į ją. Dureles teko užremti kėde, kadangi jos būtų neatlaikiusios ir rūbai išsiskraidytų po visą kambarį. Pagriebiau nuo palangės žalias šlepetes ir nusviedžiau po lova. Nuo kėdės teko nurinkti marškinėlius, nuo durų rankenos nukabinti liemenėlę, nukabinti kojinę nuo lango rankenos ir visą tai įgrūsti į tą pačia perpildytą spintą.
Nuo lovos nurinkau savo mylimiausių pliušinių vilkiukų kolekciją ir sumetusi juos į maišą nusviedžiau pro duris į pirmą aukštą.
Sutvarkius patalynę apklojau lovą dideliu raudonu užtiesalu, kurį man iš Italijos parvežė Vivjana – geriausia mano draugė ir bendradarbė, kuriai visada galima išsipasakoti. Mėgau ją vadinti Vive, nors ją tai šiek tiek ir trigdė, ji nesuko galvos kaip ant manęs supykti. Kiekvieną kartą kai man būdavo sunku Vivjana mane paguosdavo karameliniais sausainiais. Niekada nepalikdavo bėdoje. Bet neseniai ji išvyko gyventi į Italiją, taigi susimatom labai retai. Žinoma, kas be ko, susirašome su ja per „Skype“ arba ji tiesiog man paskambina į mobilujį. Jos vyras Džeikas. Keistas vyrukas, tačiau gamina labai skaniai. Beabejo jis labai gražus, bet neprilygsta Robui. Ir kaip tik tuo metu suskambėjo durų skambutis. Robertas atvažiavo. Man neliko nieko kito kaip tik leistis apačion ir įleisti jį į savo jaukią buveinę. Išeidama iš savo kambario uždariau duris, kad jam nekiltų noras ten užeiti. Vargšas vampyras... Tikriausiai gautų infarktą pamatęs kokia aš tvarkinga... Na ką, nudundėjau laiptais į apačią ir pribėgau prie koridoriaus durų. Greitai pasitaisiau plaukus ir atidariau duris. Robertas... Jis stovėjo taip grakščiai ir taip nuostabiai nustebęs žiūrėjo į mane... Tik ne man į akis. Ir tada vampyras nusikrenkštė šiektiek juokdamasis. Kiek susigėdusi paklausiau:
- Kažkas ne taip?
- Miegojai? – šypsodamasis paklausė.
- Ne. – nustebau.
- Bet... Tu... – nužvelgė mane ir taip pradėjo kvatotis, kad pamaniau, jog nebesustos.
- Kas tau taip juokinga?? – užsirūstinau.
- Tu su naktiniais! – toliau juokėsi iš manęs.
Nuleidau akis ir nužvelgiau pati save. Siaubas. Aš tikrai stovėjau su naktiniais ir dar basa! Labai susigėdau. Skubėdama net pamiršau apsirengti.
- Tai gal nustosi juoktis? – raudonuodama tariau.
- Gerai. – vos suvaldęs juoką šyptelėjo Robas.
- Na, - įtempiau už rankos jį į vidų, - užeik.

Spoiler:

Noriu dar

Jis kiek apsidairė. Nužvelgė kiekvieną prieškambario kampelį. Ir tada jo akys sustojo ties manimi.
- Vėl kažkas ne taip? – paklausiau žiūrėdama į jį rūsčiu žvilgsniu.
- Ne. Šį kart viskas gerai. – nusišypsojo.
Pajutau rankomis bėgiojantį šiurpuliuką. Pasidarė vėl labai šalta. Sutrikau. Akyse ėmė temti. Viskas aplink mane paskendo tamsoje. Viskas vyko taip greitai… Nei Robo nei mano prieškambario neliko. Tik baisi, kankinanti tamsa. Girdėjau balsus, tačiau nei vienas iš jų nebuvo mano. Taip pat ir ne Robo. Tie balsai… Jie klykė. Lyg pro miglą girdėjau pagalbos šauksmus. Balsų buvo tiek daug, jog nė nesusigaudžiau iš kurios pusės sklinda. Rankomis iš visų savo beviltiškų jėgų bandžiau kažką užgriebti, jos tiesiog pačios kilo į viršų. Mano kūnas skendo tamsoje. Tuštuma mane gniaužė iš visų pusių. Buvau menka ir bejėgiška būtybė susidūrusi su tamsa. Jaučiau kaip noriu iškilti į paviršių, apkabinti Robą, nes žinojau, jog tada pranyktų dabar mane apgaubusi kankinanti baimė. Vampyras neleistų tamsai vėl mane pasiglemžti. Vis nirau gilyn ir gilyn, tamsa vis labiau mane gniaužė. Tas jausmas... Buvo baisu. Labai baisu. Ir staiga mane kažkas pagavo, nebenirau bedugnėn, kūną užliejo šiluma privertusi sunaikinti tą baimės ir tamsos gniaužimą. Jutau kaip lėtai akių vokai užslenka ant akių, lūpų kampučiai kilsteli. Ir tada...
- Hele? Tau viskas gerai? – kreipėsi į mane susijaudinęs Roberto balsas.
Su giliu įkvėpimu atsimerkiau. Jutau tvirtą Robo ranką sau po nugarą, ir kitos jo rankos delną sau ant veido. Įdėmiai stebėjau jo veido išraišką. Kažkas manyje neleido man pajudėti, negalėjau ištarti nė žodžio. Tada jis staigiais judesiais paguldė mane ant svetainėje esančios sofos. Man svaigo galva, vis nepavyko atsikratyti tų reginių.
- Helena, tau gal vandens atnešti? – paklausė manęs vampyras.
Norėjau jam atsakyti, kaip aš bijau, bet nieko nepešiau. Vis dar jutau kažką kas trugdė man tart žodžius. Galva nesiliovė svaigti. Robo akyse tvykstelėjo dar didesnis nerimas, kuris užkrėtė ir mane. Pati jaudinausi dėl nežinia ko. Tikriausiai dėl savęs. Bet juk man nieko nėra... Tiesa?
- Hele, girdi mane? – suėmė mano pečius.
- T... – bandžiau sudėti visas pastangas išlementi vieną žodį, - t...ta...ip...
Robas atsipūtė.
- Ačiū Dievui. Kas tau?
Akyse dar šiek tiek temo, bet po truputį ėmiau jaustis blaivi, neapsvaigusi.
- Turbūt materealistinė socializmo radiacija mane aplankė...
- Ką?
- Materealistinė socializmo radiacija.
Ir tada vėl išgirdau švelnų vampyro juoką. Atmosfera atšilo. Pasidarė taip jauku, jog norėjosi priversti jį juoktis amžinai.
- Helena, tu totaliai kliedi ! – švelniai juokdamasis vos pratarė.
- Hmm... Žinau… - išlemenau.
- Nagi, - švelniai suimdamas už liemens padėjo man atsistoti.
- Mhm, ačiū. Ė, kiek valandų?
- Hmm, beveik vienuolikta.
- Ak, vienuolikta... Vienuolikta?! – staigiai pašokau prisiminusi Adrijaną.
- Taip. O ne ne ne... Niekur tu nevažiuosi.
- Važiuosiu!
- Ne.
- Taip!
Ir tada jis nustvėrė mane už rankos ir nusitempė link laiptų kylančių į antrą aukštą. O ne! Tik ne į mano kambarį!
- Ei, stok, kur mane vedi?! – surikau.
Bet jis neištarė nė žodžio, ir paėmęs mane už rankos pakilo laiptais į antrąjį aukštą. Pravėręs mano kambario duris Robas įsitempė mane vidun. Turbūt nė neatkreipė dėmesio į netvarką, nes nemačiau jo veide nė menkiausio nustebimo ar pasibjaurėjimo, tik rimtą veido išraišką.
Jo galingos rankos atplėšė šalia perpildytos spintos stovėjusios kitos spintos duris ir paėmęs mane ant rankų įgrūdo į ją ir uždarė duris. Tamsu. Tupėjau susiraičius toj iš visų pusių mediena apkaustytoj dėžėj. „Ką jis sau galvoja, įgrūdo mane į spintą ir paliks??“
- Tupėsi ten iki vakaro. Tai geriausiais būdas neleisti tau važiuoti. – išgirdau Robo balsą kambaryje.
- Išleisk. Čia nepatogu. – sumurmėjau.
- Ne.
„Ak šitaip??“ – pamaniau sau ir pasiraičius dešiniuoju pečiu trenkiau į duris, o jos lyg užlydytos nė nekrustelėjo.
Visa ranka nuo pat peties iki plaštakos nutirpo, tvinkčiojantis skausmas perbėgo išilgai visa ranka.
- Robertai! Tučtuojau mane išleisk! – užrėkiau.
- Ne.
- Robertaiiii ! – suinkščiau.
Tada išgirdau krebždesius. Ak... Pagaliau jis atidarys duris... Ir tada kažkas lyg trinktelėjo į jas. O, žinoma, misteris kietuolis įsitaisė ant žemės ir užrėmė duris. Taip, žinoma, nieko geriau ir negali būti.
- Ir ką gi man dabar veikt? – sumurmėjau.
- Nežinau, ką tik nori. Visa spinta priklauso tau, manau turėtum džiaugtis. – šaltakraujiškai atkirto Robas.
- Šiknius. – burbtelėjau.
- Kažką girdėjau?
- Taip! Būtent! Tu kažką girdėjai!
- Ne, turėjau omeny ne tave. – keistai atkirto.
- O ką? – mėginau tyliai įsiklausyti į aplinką. – ką girdėjai?
- Tavo namuose kažkas dar gyvena be tavęs?
- Emm, ne. Tu puikiai žinai, jog gyvenu viena.
- Esu įsitikinęs, kad tavo vonioje kažkas yra.
- V-vonioje? M-mano? – suvirpėjo balsas prisiminus, jog vonioje ir prasidėjo visi tie keisti dalykai.
- Verčiau nueisiu pažiūrėt.
- Ne! Visų pirma išleisk mane!
- Bus saugiau, jei patupėsi spintoje.
Girdėjau kaip jo žingsniai nutolo nuo spintos ir pradingo riboje tarp kambario ir antrojo aukšto koridoriaus. Vėl nuaidėjo garsas, kurio aš ėmiau nekęsti – tyla. Šį kart nerimavau ne dėl to, jog man ir vėl prasidės haliucinacijos, bet dėl Robo. Bijojau, kad jis pamatys tai, kas man įsmeigė baimės kuolą į širdį. Bet tada man toptelėjo kita, gana puiki mintis – Robo nėra, taigi tai reiškia, jog galiu lipt lauk iš šios dėžės.
Kelis syk nusitaikiusi trenkiau pečiu į duris ir išvirtau aukštyn kojom iš spintos. Neskaitant spintos girgždesių, nesigirdėjo daugiau jokių garsų. Suglumau.
- Robertai? – atsistojusi lėtais žingsniais artinausi prie atvirų kambario durų.
Jis neatsiliepė. Lėtai ranka suėmiau šaltą metalinę durų rankeną ir pilnai atvėriau duris. Tyla. Badantis skersvėjis perbėgo per pėdas.
- Robertai, tu vonioje? – įsiklausiau į tylą.
Gerai. Tas kažkas jį nužudė. Tikriausiai užkapojo ir sumetė jo galūnes į mano vonią. Taigi, kas man belieka, eiti, patikrinti, išsigąsti, nualpti.
Lėtai, ranka braukdama per sieną, sėlinau vonios link. Vonios kambario durys buvo šiektiek praviros, taigi žvilgtelėjau pro tą mažą tarpelį. Oda nubėgo šiurpuliukai. Jau tikėjausi griebtis už širdies ir krist negyva. Bet. Vonioje nieko ko tikėjausi nebuvo. Nė menkiausio kraujo lašelio. Nė menkiausios sutrunijusios, kerpėm apaugusios dvasios. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
- Jo nėra? Smagumėlis. – prodainiais burbtelėjau.
Itin greit į mano galvą pasibeldė mintis, jog turiu važiuot pas Adrijaną, kuri pastarasias valandas buvo iškrapštyta iš mano galvos. Net pamiršau Robą. Visai nemąsčiau, jog jis kažkur gali gulėt sužeistas, ar net negyvas. Galvoje buvo darbas. Taigi nedelsusi išlėkiau laukan prie mašinos. Iš neįprastos inercijos žvilgtelėjau į savo namą, lyg tai būtų paskutinis kartas kai jį matau. Oi, na nereikia dramatizuoti. Reikia dirbti. Sėdau į mašiną ir užvedžiau variklį.
- Nesuprantu. Kažkoks keistas jis.
Netrukus jau važiavau pro girias. Jaudinausi, jog Adrijanai kas nebūtų blogai kol mane buvo užlaikęs Vampyras. Privažiavusi Adrijanos namą pastebėjau antrame aukšte degančias šviesas. Gal tiksliau būtų sakyti žvakių šviesas. Tačiau kūną suparalyžiavo baimės šarvai, iš kurių buvo ne taip jau ir lengva ištrūkti. Akyse ėmė temti, bet stengiausi išlaikyti stabilią pusiausvyrą.Išlipau iš mašinos. Žolė buvo šlapia ir džeržgėjo po mano kojomis. Nepamenu, jog šiandien būtų liję. Nedrąsiais žingsniais nužingsniavau prie durų kurios vos man prisiartinus pačios atsivėrė. Už jų nemačiau nei senos moteriškės, nei kažko kito. Automatinės durys? Oho.
- Ponia Adrijana? – kreipiausi į namo viduje plevesuojančią tylą.
Kad ir kaip tikėjausi, niekas neatsiliepė į tylų mano balsą. Nusprendžiau pakilti į antrąjį aukštą kuriame regėjau žvakių šviesas. Nesistebėjau, kad nėra lempų. Tai manęs nei kiek nejaudino. Suprantama, jog tokioje vietoje nėra elektros, o ir pati Adrijana kaži ar sugebėtų užsimokėti už viso šio dvaro apšvietimą.
Lipdama didžiuliais laiptais, ranka braukiau per išraižytus turėklus. Ranka kilo ir leidosi, turėklų bangos ją nešė išilgai į viršų, kurio gale turėklai užsirietė suktu galu. Pasisukau dešinėn ir tyliai žengiau pirmąjį žingsnį ilgu koridoriumi. Maniau, jog sienos ėmė leisti garsus, tačiau netrukus supratau, jog iš tiesų girdžiu garsus. Stengiausi įsiklausyti į juos. Tai buvo šnabždesiai. Daugybė tylių sukaustytų balsų. Ranka braukiau per šaltą marmurinę sieną. Delnu jaučiau visus sienos nelygumus, iškilimus. Staiga man prieš nosį prasivėrė durys. Balsai dingo. Pajutau skersvėjį vėl brėžiantį ruožus man ant kojų.
Iš kambario pro atvertas duris išėjo senoji moteriškė. Susidūrė mūsų žvilgsniai.
- Helena? Ką tu čia veiki? – paklausė manęs Adrijana. – maniau nebeatvažiuosi.
Kiek sutrikau.
- Atleiskit, turėjau šiokių tokių rūpesčių. Tik dabar galėjau atvykti.
- O. – jos veide mačiau keistą išraišką, jog esu čia visiškai nepageidaujama.
- Viskas gerai?
- Taip. Eime, aprodysiu tau kambarį.
- Kambarį? – nustebau.
- Taip. Šiandien tu čia nakvosi. Negali žinot kas man gali atsitikti naktį.
- Bet... Aš... Nežinau... Negaliu... –niekaip negalėjau rasti tinkamų žodžių.
Atrodė, jog ji manęs visiškai nesiklauso ir nuėjo toliau per koridorių. Nesupratusi nieko nusekiau paskui ją. Priėjome medines, suktais raštais išraižytas duris. Adrijanai pravėrus jas, išvydau nuostabiai gražų bet labai seną kambarį. Jis priminė man jau matytą šio dvaro kambarį, tačiau buvo gražesnis.
Įėjau žvalgydamasi į visas puses ir apžiūrinėdama daiktus. Kambaryje trūko šviesos. Ypač kai lauke buvo apsiniaukę. Norėjau paprašyti Adrijanos kelių žvakių, bet kai apsisukau, jos kambaryje nebebuvo.
- Keista senutė. – pamaniau sau, ir atsisėdau ant lovos.
Keistai jaučiausi tame kambaryje. Jame nebuvo nei televizoriaus, nei kompiuterio, nei muzikinio centro... Kaip visad mano mintis turi kažkas išblaškyti. Ir jas beabejo staiga išblaškė krebždesiai. Atrodė jog jų yra visur. Po lova, sienose, ant lubų. Mano karamelinės akys žvilgtelėjo į langą. Jau buvo vėlu. Lauke sutemę. Tai privertė mane pasijusti dar nepatogiau. Garsai nesiliovė krebždėti. Suglumusi atsiguliau ir užsiklojau kaldra, kad nebūtų taip baugu. Bet tai niekuo nepadėjo, o garsai ėmė vis stiprėti, kol galiausiai jie virto į mano baisiausią košmarą. Stebėjau į ant lubų besiraitančias vos matomas būtybes. Jų klaikūs balsai aidėjo per visą kambarį. Pajutau kaip plačiai atmerktos mano akys prisipildo baimės ašarų. Nebeištvėrusi ėmiau klykti ir staigiai drebančiomis rankomis užsitraukiau kaldrą virš galvos. Jutau kaip drebu, kaip skruostais nesustabdomos rieda baimės ašaros.
Jutau kaip stipriai laikau sugniaužusi kaldros kampus... Kaip kažkas priliečia mane... Kaip nesuvaldomai artėju prie mirties...

~~~***~~~


Pajutau kaip kažkas mane supurto, kažkas ant manęs. Nebepajėgiau suvaldyti isterijos priepolio. Panika. Baisu. Akyse temsta. VISKAS.
Kaldra nuslydo nuo manęs ant grindų. Mane supo tamsa. Nejutau oro plaučiuose. Supratau, jog nekviepuoju. Bet ne. Aš buvau gyva, nes pajutau kažką sau ant veido. Kažką šalto.
- Hele? – tylus šnabždesys rodos buvo taip arti manęs.
Bandžiau atmerkti akis. Bet nepajėgiau. Pasamonė bijojo išvysti baisius reginius, ir neleido akims atsimerkti.
- Helena? Girdi mane? Viskas gerai! - vėl nuaidėjo nevilties apimtas balsas.
Nieko nemačiau. Net nesupratau kas tai.
Jutau tik šaltas rankas suėmusias mano veidą. Begalinis išgąstis ėmė po truputį slūgti. Šaltas atodūsis buvo taip arti mano veido… Taip arti…
- Helena… - paskutinį sykį išgirdau tą patį balsą ir pajutau kažką prispaustą prie mano lūpų. Šaltis sukaustė jas. Bet tai buvo toks malonus jausmas, jog visa baimė lyg ištirpo.
Lėtai atmerkiau akis. Nustebau taip, jog galėjau tai pavadinti išgąsčiu. Robas buvo taip arti manęs. Net per arti. Jutau jo šaltas lūpas prispaustas prie manūjų. Tokiam dalykui atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Pamiršau viską. Viską kas vyko kambaryje prieš tai. Prieš kelias dienas. Prieš kelias valandas. Mėgavausi kiekviena sekunde.
Pajutau kaip vampyro rankos švelniai apkabina mane per liemenį. Iš inercijos atsisėdau. Vos kelioms sekundėms atitraukęs lūpas jis vėl mane pabučiavo. Rankomis apkabinau jį per kaklą.
- O tu puikiai bučiuojiesi, - vos atsitraukęs sušnabždėjo Robas.
- Tą patį galiu pasakyti ir apie tave.
- Palikau tave vos kelioms minutėms, o tu jau pažeidei taisykles.
- Kokias taisykles? Ir kur tu buvai išėjęs?
- Buvau nuėjęs į kiemą, man skambino. Svarbus skambutis. Užtrukau vos kelias minutes, o kai gryžau tavęs jau nebebuvo.
- Aš maniau kad tave nužudė... – supratusi, jog šneku nesamones nuraudau.
- Ką? – vėl pažiūrėjo į mane savo žvilgsniu bylojančiu, jog susimoviau. Nedelsęs Robas nusijuokė. – o tu juokinga. – šyptelėjo.
Tamsa kambaryje priminė man dvasias. Susikausčiau.
- Viskas gerai... Sakiau tau čia neiti... – bandydamas nuraminti Robas apkabino mane.
- Viskas... Viskas baigta, tiesa? – prisiglaudusi prie jo murmėjau.
- Prisiek man, kad čia daugiau nebeeisi.
- Paaiškink kas čia vyksta.
- Helena, tau to nereikia žinoti. Tiesiog būk atokiau nuo šitos vietos.
- Bet, Robai... – nespėjau užbaigti sakinio, o jis ir vėl ėmė bučiuoti mane.
Man neliko jokios kitos išeities kaip tik atsipalaiduoti ir leisti jam bučiniais tildyti mane.





~~~***~~~



- Eime, reikia grįžti – tarė Robas atsitraukdamas nuo manęs.
- Neee.... Dar trupučiuką pabūkim... Tik trupučiuką... – apsvaigusi maldavau jo.
- Jei neklausysi...
- Gerai, grįžtam.
Net nepajutau kaip greitai atsidūriau jam ant rankų ir buvau nešina iš to siaubingo kambario kurio turbūt nepamiršiu visą gyvenimą.
- Palauk, o ką pasakys Adrijana kai pamatys, jog manęs nėra?
- Pamiršk tą senę.
Man net žandikaulis atvipo kai išgirdau šiuos Robo žodžius. Jau vien jo šiurpus balso tonas mane išgąsdino.
- Kuo ji tau neįtinka? – savo balse išgirdau menką pyktį.
- Kas?
- Adrijana...
- A, ji.
- Atsakysi?
- Ne.
- Robertai, kas tau yra?
- Nieko.
- Tuomet atsakyk.
- Gal leisi pirma tave išnešti?
- Tada atsakysi?
- Ne.
- Tada nenešk.
Pajutau kaip jo rankos mane paleidžia. Kojomis jaučiu grindis. Gerai. Pažiūrėjau į Robo veidą. Jis buvo susirūpinęs. Supratau, jog jis nori greičiau dingti iš čia, bet aš visko taip nepaliksiu kol neišsiaiškinsiu.
- Gal jau galime eiti? – mano mintis išblaškė vampyras.
- Ne. Pirma paaiškink man viską. Negi tai taip sudėtinga?
- Patikėk, - suėmė mane už pečių Robas ir įsmeigė savo akis tiesiai į manąsiais, - tai taip sudėtinga, jog tu nė neįsivaizduoji. Tiesiog pamiršk tai, sutariam?
- Ne.
- Kokia tu keista.
- Žinau.
- Ne, ne keista, tu kvaila.
- Šitą faktą taip pat žinau.
- Klausyk, aš nežadu čia su tavimi išsidirbinėti. Arba tuojau pat iš čia einame arba...
- Arba kas?
Gailėjausi, jog tai pasakiau. Robas buvo tikrai įsiutęs. Už lango žybtelėjo žaibas, ir per visą namą nuaidėjo toks garsas, jog rodos būtų galėjęs nugriauti šią senieną.
Išsigandusi krūptelėjau.
- Eini? – Robo balsas sušvelnėjo.
- Ne.
- Gerai. – be jokios daugiau reakcijos jis nusisuko ir nužingsniavo koridoriumi.
Jis ruošiasi palikti mane čia viena! Bet... Niekur neisiu kol neišsiaiškinsiu kas čia dedasi. Nei Roberto, nei jo šešėlio nebemačiau.
- Robertai? – visvien bandžiau išsiaiškinti gal jis tebėra čia kažkur, tačiau atsiliepė tik mano balso aidas ir griaustinis.
Šaunu. Atėjo, pabučiavo ir išėjo. Tiesiog „nuostabu“!
Likau stovėti viena tamsiame, ilgame koridoriuje apšviestame tik žaibo šviesos. Įsivaizduojat kaip smagu? Oh.
Staiga prisiminiau ką mačiau kambaryje ir ėmiau gailėtis, kad čia pasilikau. Už nugaros išgirdau šnabždesius. Tuo pačiu vienu metu įvyko keli dalykai, sukaustyta išgąsčio įsitempiau, širdis ėmė taip daužytis jog rodos tuoj iššoks iš krūtinės, garsas vis baisėjo, vėl žybtelėjo žaibas. Viena sekundė. Tik viena vienintelė menka sekundė sutrugdė ramią mano sielą. Bijojau atsisukti ir ėmiau lėtai eiti į priekį. Balsai už manęs nesiliovė šnabždėję, taigi paspartinau žingsnį kol galiausiai pasileidau bėgti. Plaučiuose ėmė trūkti oro, bet sustoti nenorėjau. Pati nesupratau nuo ko tiksliai bėgu. Bet kojos mane nešte nešė. Nesupratau tik vieno dalyko. Kiek tik bėgau, koridoriuose niekaip nepasiekiau galo. Tačiau į tai nesigilinau. Tik norėjau pabėgti. Pabėgti nuo balsų.

Duok DAR

Na matai yra toks dalykas, kad istorija eina ne apie tai kaip jos vaikystė ėjo ar panašiai, o apie visai kitus dalykus, taigi viskas ir pasakojama nuo tada kai viskas pradėjo prasidėt XD Čia lyg ji pati pasakoja būtent nuo tada kada viskas prasidėjo. : DD
(džyz, kaip keistai čia išaiškinau xD)

Sienomis mane sekė tamsūs beformiai šėšėliai. Niekaip nesugebėjau suprast kiek jų. Jie vis lėkė paskui mane ir skleidė šlykščius šnabždesius kurie mane varė iš proto.
Bėgdama jaučiau kaip pritrūkus deguonies imu dusti. Bet baisi panika ir mane gniaužiantis skausmas rėkte rėkė bėgti.
- Pogalais! – baimės sukaustytu balsu suklykiau kai suvokiau, jog koridorius taip ir nesibaigia.
Akimirką sustojau ir apsisukusi ėmiau bėgti atgal. Kojos pynėsi. Baisiausia ko galėjau tikėtis, tai nugriūti. Tada būtų galas.
Buvau visiškai iškankinta baimės. Negalėjau patikėti viskuo ką mačiau. Klaikūs žvilgsniai žvelgė į mane iš visų pusių. Nebepajėgiau sustabdyti ir srūvančių ašarų. Riedėdamos skruostais pasiekė lūpas, ir tada pajutau pabaigos skonį. Kojos susipynė ir aš suklupau ant kelių rankomis atsirėmusi į nelygų medinį grindinį. Ant veido sukrito plaukai ir uždengė mano stipriai užmerktas akis. Gergždžiantis garsas nuaidėjo per visą koridorių prabrėždamas ruožą mano ausyse. Staigiai kilstelėjau galvą. Prieš mane – langas. Ore nesustabdomai skriejo jo šukės. Keli stiklo gabalėliai susmigo į mano rankas ir sukaustyta deginančio skausmo aiktelėjau. Pro langą veržėsi vėjas lyg mėgindamas mane atgaivinti. Nusilpusios mano kojos atsistojo, stengiausi neprarasti pusiausvyros ir įsikibau į lango rėmus. Šaltas nakties vėjas sukedeno mano plaukus. Kūnas atsipalaidavo.
Staigiai atmerkiau išsausėjusiais akis.
- Kas per...
Beribės tamsos gale išvydau šviesą. Baltą, ryškią šviesą. Tačiau vos man žengus žingsnį, ši negailestingai užgęso.
- Palikit.
- Ne, nereikia.
- Švirkštą.
- Paduokit tvarsčius.
- Po galais.
- Jei nesustabdysim kraujo ji mirtinai nukraujuos!
„Ką...“
Girdėjau keistą įtemptą pokalbį. Kelių žmonių balsai atrodė labai įsitempę. Nesupratau kas darosi. Savęs visiškai nejaučiau.
Kažkodėl maniau, jog sapnuoju. Taip keistai jaučiausi. Na... To jausmo apibūdinti žodžiais tiesiog neįmanoma. Dar keisčiau pasijutau kai staiga visa tamsa išsisklaidė lyg rūkas. Stovėjau patalpoje pilnoje keistų medicininių prietaisų. Taip. Kaip ir maniau tai buvo ligoninė. Keli baltai apsirengę gydytojai apspitę operacinį stalą operavo sužeistąjį ligonį... Ne. Tai ligonė. Žvilgtelėjusi pro uoliai dirbančios gydytojos petį regėjau sužalotą merginą. Jos veidas buvo nusėtas įbrėžimų, ties krūtinės sritimi kelios gilios žaizdos, ant baltos pagalvės sukritusios juodos susivėlusios garbanos, o stipriai užmerktos akys atrodė lyg jaustų baisų skausmą, nors mergina tikria buvo be samonės.
Ta mergina...
O Dieve...
Suvokusi, jog tai aš, ranka užsidengiau burną.
Pagaliau suvokiau ir tai kas vyksta.
Mačiau save iš šono, sielos pavidalu. Negi aš... miriau?
Bandžiau pajusti kaip stipriai daužosi išsigandusi mano širdi, bet jos nejutau. Teliko stebėti kaip įsitempę gydytojai bando išgelbėti mano gyvastį. Bet to nebegalėjau pakęsti. Žengiau kelis žingsnius atgal ir persinėriau kiaurai per duris. Palikau savo kūną už baltų durų ir mano akys nusekė balta siena. Žvilgsnis užkliuvo už jo. Tai buvo Robertas. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną. Baisus jaudulys atsispindėjo jo įtemptame žvilgsnyje. Kas čia dedasi...
Žengiau kelis žingsnius link jo.
- Robertai? Kas čia dedasi? – virpančiu balsu tariau žiūrėdama jam į akis.
Jis manęs neišgirdo. Jo žvilgsnis ėjo kiaurai per mane. Mūsų akys nesusitiko.
- Robertai! Girdi mane?! – iš nevilties sušukau, bet tai buvo beviltiška. Jis neatkreipė nė menkiausio dėmesio. – ei... – kūkčiodama ištiesiau rankas norėdama jį apkabinti, bet apkabinau pati save.
Stovėjau taip arti jo... Pakeičiant nepavykųsį apkabinimą, pirštų galiukais pamėginau prisiliesti prie Robo veido, bet jie tiesiog kiauriai persmigo per jy. Robas nė nekrūptelėjo ir aš atsitraukiau suimta baisios panikos.
Prasivėrė operacinės durys ir išėjo gydytojas. Jo veide nemačiau nė trupučio laimės. Atvirkščiai, jis buvo liūdnas. Robas sunerimęs pripuolė prie jo. Negirdėjau ką jie kalbasi, bet stebėjau kaip sunerimęs Roberto veidas prisipildo neigiamų emocijų. Staigiais judesiais jis įpuolė į operacinę. Aš žinoma nusekiau paskui jį. Sulėtinęs žingsnį jis nedrąsiai priėjo prie mano kūno. „Kas nutiko..?“ – pamaniau.
Nustebusi stebėjau kaip vampyras pasilenkė virš mano veido ir švelniai suėmęs jį kažką tyliai kartojo. Visiškai sutrikau. Jo skruostais išvydau riednačius skaidrius lašelius.
Ne.

Spoiler:

Spoileriui ~ žinokis, aš apie tą patį maždaug ir galvoju padaryt, bet man visad viskas nuvažiuoja ne ta kryptimi xDDDDDDD

Tai neįmanoma.
Negali būti.
Visa tai bylojo tik vieną.
Miriau.
- Ne ne ne!!! – susiėmusi už galvos suklupau ant grindų.
Pasigirdo piktdžiugiški šnabždesiai. Tai buvo jos. Nelemtosios sielos. Įsistebeilijau kaip kokie keli šimtai jų išnyra iš sienų ir sklaidosi po patalpą.
Staigiau nei kadanors mane užvaldė baisus įsiutis ir panika.
- Gražinkit mane! – riktelėjau, bet skaidrios būtybės nė neatkreipė dėmesio ir toliau blaškėsi aplink mane.
Apimta įsiučio sugniaužiau kumsčius ir nežmoniškai užklykiau:
- Tučtuojau mane gražinkit!!!!!
Staiga plačiai atsimerkiau. Mano akys įsmigo į plačias paraudusias vampyro akis. Nei vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio. Abu buvom visiškai sustingę, kol nenutariau prabilti.
- Robertai...? – tyliu silpnu balsu prabilau.
Jo veidas persikreipė. Antakiai kilstelėjo ir pamačiau kaip jo akyse dega nežemiškas skausmas. Negi jis vėl manęs negirdi? Negi aš vėl...?
- Helena! – Kiek galėdamas stipriau apkabino mane. Jausdama malonią šilumą vis dar negalėjau atsigauti po baisaus šoko. Į operacinę įlėkė neįmanomos nuostabos apimti gydytojai ir nieko nelaukę su šiltomis šypsenomis veide ėmė ploti.
............
Praėjo jau kelios savaitės po to baisaus įvykio. Žaizdos jau beveik buvo sugijusios.
Žinoma daug kas pasikeitė.
Robas kuriam laikui „apsigyveno“ pas mane. Jis griežtai uždraudė man eiti iš namų be jo.
Taip pat pasikeitė ir Robas... Jis visiškai nenorėjo kalbėtis apie TĄ dieną... Net menkiausias žodelis priminęs jam tą įvykį sukeldavo susierzinimą ir nemalonias emocijas. Tai jį labai žeidė. Robertui tai buvo baisesnis prisiminimas nei man. Taigi tai išties paliko milžinišką žaizdą tiek jo tiek mano širdyje.




Šeštadienis. 7:00 ryto.
Pabudau vėl prižadinta sieninio laikrodžio. Kaip ir kiekvieną dieną. Tik viame tame buvo šioks toks pasikeitimas. Užuodžiau pusryčius. Mano kambario durys buvo praviros, o į mano kambarį sklido gardus kvapas. Lyg užhipnotizuota aromato stryktelėjau iš lovos ir nudundėjau laiptais į pirmąjį aukštą. Oho. Kaip nustebau kai išvydau Robertą virtuvėje !
Na žinoma, tai nebuvo kažkas tokio jau labai įpatingo, tiesiog jis paruošė sumuštinių ir kavos. Taip ir prasidėjo šis nuostabus rytas.
Galop net nepajutau kaip ir atėjo vakaras.
Iš stalo stalčiaus išsitraukiau savo melsvą dienoraštį su taškeliais ir atsisėdau ant lovos.
Atsivertusi „slaptą knygelę“ pradėjau rašyti.
„Daug laiko praėjo nuo...
Sveikas dienorašti.
Žinai, kad ir kaip keista, bet vis negaliu pamiršti tos dienos... Nesuprantu. Robas jau spėjo tai užmiršti, taigi stengiuosi jam to nepriminti. Bet aš vis neišsiaiškinau... Kas man buvo nutikę...
Pamenu tik paskutinę sekundę prie lango, o tada mane užliejo tamsa. Na žinoma, jau spėjau priprasti prie šių nežemiškų dalykų. O šiaip, ir viskas liovėsi.
Po tos nakties manęs nebeaplanko tos sielos. Na, neberegiu haliucinacijų, jaučiuosi pakankamai gerai. Bet... Man vis dar knieti sužinoti, kas ten dedasi...
Beto, man dabar aiškus vienas dalykas. Na.. Aš iki ausų įsimylėjau Robertą. Taip taip. Tik nežinau kaip jis. Kaip ten su jo jausmais. Na bet neesmė. Jau gana vėlu, o aš tikrai pavargau, taigi manau jau miegosiu.“ Tai buvo pabaiga mano šio vakaro išsipasakojimų dienoraščiui.
Į kambarį tyliai įėjo Robas.
- Nemiegi dar? – paklausiau jo ir išjungiau stalinę lempą.
- Ne. Nesimiega. – tarė jis ir atsisėdo ant mano lovos prie pat manęs. – Kaip matau tau taip pat nesimiega.
- Ne, jau ruošiausi miegoti. – nusišypsojau.
- Nieko prieš jei... Miegosiu šalia?
- Šalia...manęs? – nuraudau.
- Taip. Žinoma jei tu nieko prieš.
- Žinoma gali. – nustebusi nusišypsojau.
Pasislinkau šiektiek į šoną užleisdama Robui vietos ir atsiguliau. Vampyras atsigulė šalia manęs ir šiltai apkabino.
- Žinai ką? – tyliai tariau.
- Na?
- Noriu valgyt.
Po kelių tylos sekundžių nuaidėjo tylus Robo juokas.
- Valgyt? Tokiu metu? – plačiai šypsojosi jis.
- Na taip. – burbtelėjau.
- Miegok. – vėl tyliai nusijuokė Robas ir užmerkė akis.
Aš žinoma valgyt visiškai nenorėjau. Net pati nesupratau kodėl tai pasakiau, bet pasekiau Roberto pavyzdžiu ir panirau į miegą.